Tauta ir Tėvynė

Lietuvių sąjunga
Subscribe

Išsivaikščiojusiems sugrįžti

Sausis 31, 2007 By: Administratorius Category: Straipsniai

Statistikos departamentas paskelbė, kad per 2005 metus iš Lietuvos oficialiai emigravo virš 16 tūkstančių gyventojų. Manoma, kad realiai emigravo 2 – 3 kartus daugiau, t.y. apie 40 tūkstančių. Nuo nepriklausomybės atgavimo pradžios emigravo virš 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų – beveik kas dešimtas Lietuvos gyventojas. Įspūdingi skaičiai. Apie priežastis kalbėta ir kalbama be galo daug – kokios jos? Pagrindinė nurodoma kaip ekonominė, manau, taip ir yra, tačiau čia esama ir kitokių dalykų – kultūrinių ir, pavadinkime, asmeninių kompleksų bei provincialios „mados”, tą dalinai patvirtina emigracija iš Latvijos bei Estijos, kur emigrantų srautai keliasdešimt kartų mažesni, nors pragyvenimo lygis ne taip jau ir skiriasi. Pavyzdžiui, kai kurie jaunuoliai dar besimokydami mokykloje pareiškia, kad norėtų emigruoti, nes neva, čia nėra ką veikti, nemato perspektyvų ir t.t. Ar tik ne savo tėvų, išvargintų betvarkės Lietuvoje, žodžius kartoja? Galbūt, vienok problemų, skatinančių Lietuvos išsivaikščiojimą, tikrai nestinga.
Lietuviai emigruoja ieškodami tiesiog skalsesnio kąsnio, platesnių galimybių profesinėje srityje, kaip mokslininkai ar muzikantai, užtikrintesnio rytojaus sau ir savo vaikams ar tiesiog neradę čia savo vietos po saule – žmonės nebegali laukti, jie ieško trumpesnių ir greitesnių kelių, net jei dėl to tenka palikti (bent trumpam) savo Tėvynę.
Niekaip negalima paneigti ir kai kuriems tautiečiams „madingo” išvykimo į svečias šalis vien tik dėl to, kad ten neva „geriau”, kaip padarė ne vienas mūsų žymus krepšininkas, visokeriopai bandantis atsikratyti savųjų kompleksų, nors Lietuvoje jis tikrai vargo nematė.
Vienas pagrindinių klausimų, neduodančių ramybės visiems, kuriems emigravusieji ne vien pigi darbo jėga, bet ir tautiečiai, tautos ateitis – ar jie sugrįš? Ko gero, šiame klausime ir glūdi skaudžiausia problema – kas bus, jei dauguma negrįš, „apaugs” užsienyje paskolomis namams, verslui, ten sukurs šeimas, ten gims vaikai, kurie augs kitoje aplinkoje ir, greičiausia, nutautės bei asimiliuosis (kaip tai atsitiko daugumai pokario emigrantų vaikų bei anūkų). Tai pesimistinis variantas. Optimistai pasakys – dauguma sugrįš, investuos čia savo uždirbtus pinigus, parsiveš šeimas ir vaikus, sėkmingai įskiepiję jiems Tėvynės meilę bei lietuvybę. Tiesą pasakius, bus visaip. Kaip, kada ir kokiomis proporcijomis – parodys ateitis.
Dabar labai daug priklauso nuo mūsų – tų, kurie liko Lietuvoje, kuria ir dirba, augina šeimas, renka Seimą – rimtos priemonės jei nesustabdytų, tai bent sumažintų išvažiuojančiųjų srautą.
Ekonominės priemonės. Smulkaus ir vidutinio verslo aplinkos gerinimas. Oficialiai deklaruojama, kad Lietuvos ekonominiai rodikliai, tiek gyvenimas nepaliaujamai gerėja, tačiau ekonominių (kultūrinių) emigrantų nemažėja. Kodėl? Manau, pati didžiausia klaida – strateginės pastangos sukurti „kuo daugiau darbo vietų”, vietoje to, kad skatinti lietuvius patiems susikurti smulkius verslus, įtraukti į juos šeimos narius, stengtis patiems imtis atsakomybės už savo likimą. Aišku, tam buvo ir yra reikalinga įstatyminė bazė – žymios mokesčių lengvatos pradedančiam smulkiam verslui, savalaikė ir esminė pagalba iš valstybinių institucijų apmokant, patariant pradedantiems verslininkams ir t.t. – kaip tai daroma Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitose valstybėse, kuriose, beje, nemažai tautiečių susikūrė savo šeimos verslus, taip paneigdami mitą, kad emigruoja tik nevykėliai ir tinginiai. Iš esmės pasikeitus Lietuvoje net ne pragyvenimo lygiui, o bent jau galimybėms pradėti bei vystyti savo verslą, manau, dalį tautiečių įtikins pasilikti Lietuvoje, o kitus sugrįžti.
Dvigubo apmokestinimo panaikinimas. Šiuo metu galiojanti sistema (nors pastarosiomis dienomis kaip tik kalbama apie jos panaikinimą), kai Airijoje ar kitur legaliai uždirbtos pajamos (ten jau kartą apmokestintos), dar kartą apmokestinamos Lietuvoje – absurdiška. Ji turi būti nedelsiant panaikinta, taip paskatinant tautiečius grįžti į Lietuvą, investuoti čia savo uždirbtus pinigus ir prisidėti prie Tėvynės gerovės kėlimo.
„Dėmesio” priemonės. Taip įvardinau priemones, kurios turėtų būti skirtos naujai besikuriančioms lietuvių bendruomenėms (diasporoms) užsienyje, kadangi jei tautiečiai užsienyje jaučia poreikį burtis tautiniu pagrindu, kuria sekmadienines mokyklas savo vaikams, dalyvauja rinkimuose, vadinasi jie greičiausiai ketina grįžti į Tėvynę kartu su savo vaikais. Tie kurie tokių minčių neturi, kuria mišrias šeimas ir staigiai ištirpsta svetimųjų jūroje. Valstybė privalo maksimaliai rūpintis tokių bendruomenių parama – aprūpinti mokymo priemonėmis, galbūt finansuoti sekmadienines ar pagelbėti steigiant pagrindines mokyklas gausiai tautiečių gyvenamosiose vietovėse, aišku, ne etninėse žemėse gyvenančių lietuvių sąskaita. Lietuvių sutelkimas, neleidžiant atitrūkti nuo gimtinės reikalų, kad ir kur jie būtų, turėtų tapti Lietuvos interesu.
Ne paslaptis, kad tokias ir panašias priemones gali užtikrinti tik supratingos valdžios institucijos, mąstančios, kuriančios ir dirbančios tautos klestėjimo labui. Prie jų atsiradimo, pakankamai sėkmingai gali prisidėti ir tie patys emigravę tautiečiai, aktyviai dalyvauti rinkimuose, remdamiesi bendruomenėmis įtakoti tiek Lietuvos viešąjį, tiek politinį gyvenimą. Taip, veikdami išvien, sugebėsime sukurti tokią Lietuvą, iš kurios nebesinorės išvažiuoti, ir, tikėkimės, jau greitai ir mūsų prezidentūros lange įsižiebs simbolinė žvakė, kviečianti grįžti namo savo sūnus ir dukras, neleisianti pasiklysti svetimuose ūkuose…

Rokas Kepežinskas

Komentuoti