Tauta ir Tėvynė

[singlepic id=79 w=320 h=240 float=left]Antanas Ambrulevičius gimė 1924 m. rugpjūčio 9 d. Alytaus apskrityje, Miroslavo valsčiuje, Pupasodžio kaime, ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo 8 ha žemės, šeimoje augo 5 vaikai.

1944 m. lapkričio mėn. įstojo į NKVD operatyvininkų mokyklą Vilniuje, kurią po metų baigė. 1945 m. gruodžio mėn. buvo paskirtas Vilkaviškio r., Gražiškių vls. operatyviniu įgaliotiniu.

1946 m. kovo mėn. užmezgė ryšius su Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanais. 1947 m. sausio mėn. pirmomis dienomis, turėdamas žinių apie gręsiantį suėmimą, pasitraukė pas partizanus, davė priesaiką ir tapo partizanu, slapyvardžiu Vėjas.

1947 m. mūšyje su okupantais, A. Ambrulevičius sunkiai sužeistas ir suimtas. Nuteistas 25 m. lagerio ir 5 m. tremties, 5 m. atimtos pilietinės teisės. Kalėjo sovietų lageriuose

Grįžęs tęsė lietuvybės misiją – savo bute Alytuje, savo lėšomis kūrė istoriškai svarbias skulptūras. Sukūrė ir dzūkams tiesiog padovanojo arba perdavė už nedidelį atlygį: „Motinos Tremtinės“, „Motinos Tėvynės“ ir Domininko Jėčio–Ąžuolio (Alytuje), Emilijos Pliaterytės (Lazdijų r., Kapčiamiestyje), Švč. Marijos (Prienų r., Balbieriškyje), „Mokytojo“ (Prienų r., Žiūronių k.), Petro Perkumo (Kretingos r., Darbėnuose), Šv. Kazimiero (Varėnos r., Merkinėje). Už „Motinos tremtinės“ skulptūrą (2004 m. liepos 16 d. vandalai ją nuvertė ir sudaužė)

A. Ambrulevičius – unikali asmenybė Lietuvos istorijoje. Tai vienintelis kadrinis sovietų saugumo karininkas, tapęs laisvės kovotoju. Kybartuose, turgaus aikštėje, buvo pastatytos net kartuvės viešai jį pakarti. Ir kažin ar daug pasaulyje menininkų, drožinėjusių dirbinius iš savo paties kaulų?

1998 Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija suteikė jam kario savanorio statusą.

2008 m. lapkričio mėn. išleista A. Ambrulevičiaus prisiminimų knyga „Kelio atgal nėra“. Autorius aprašęs savo gyvenimą nuo vaikystės iki mūsų dienų, buvo tvirtai įsitikinęs, kad aukotis už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę  – šventa kiekvieno padoraus lietuvio pareiga: „Ga­li­ma sa­ky­ti, iš­lie­jau vi­są sa­vo krau­ją Su­val­ki­jos ly­gu­mo­se. Te­bū­nie pa­mo­ka mū­sų bręs­tan­čiam jau­ni­mui, kad au­ko­tis už Lie­tu­vos lais­vę ir ne­pri­klau­so­my­bę yra šven­ta kiek­vie­no padoraus lie­tu­vio pa­rei­ga. Pa­au­ko­tas mū­sų jau­nų par­ti­za­nų krau­jas te­bū­nie įra­šy­tas į mū­sų is­to­ri­jos la­pą kaip šven­ta ko­va, už ku­rią au­ko­jo­si ir de­šim­tys tūks­tan­čių gy­vy­bių bu­vo pa­gul­dy­ta ant Lie­tu­vos lais­vės au­ku­ro“….[nggallery id=27]