2% BVP ir Lietuvos gynyba
Paskutinėmis savaitėmis, skaitant įvairiausių politologų, ekspertų, intelektualų ir t.t. straipsnius apie potencialią Rusijos grėsmę Lietuvai, pasijutau išties nejaukiai. Kodėl? Nes absoliuti dauguma straipsnių tik apie „2% BVP”, kurie turėjo būti skirti krašto apsaugai bei nesibaigiantys ginčai, kokios ir kiek ginkluotės reikia (reikėtų) Lietuvai bei kokios klaidos padarytos (nepadarytos) ginkluotę įsigyjant anksčiau, kas dėl to kaltas ir ar reiktų grąžinti šauktinių kariuomenę, drebančiais piršteliais vis baksnojant į Estiją. Panašu, kad visi iki šiol tiesiog saldžiai miegojo, šiltai apsikloję „5-uoju straipsniu“….
Tiesą sakant, visame šių nuomonių sraute labiausiai glumina liberalų bei kosmopolitų pavirkavimai dėl menkai paruoštos , per mažos kariuomenės, nusismulkinant iki „neperšaunamų liemenių“ stygiaus, bet nė vienam šių veikėjų nekilo klausimas, kas ir ypač kodėl turėtų kautis bei žūti mirtiname mūšyje į Lietuvą įsiveržus potencialiam užpuolikui? Kosmopolitai, veik 20 metų intensyviai ir nepertraukiamai kovęsi prieš patriotizmą bei tautiškumą, liberaliosios žiniasklaidos pagalba pavertę šias sąvokas praktiškai keiksmažodžiais („patriotas – idiotas“), o šias vertybes deklaruojančius žmones paversdami marginalais visose visuomenės gyvenimo sferose, staiga susivokė, kad Lietuvoje nebeliko žmonių, norinčių ir galinčių besąlygiškai ir pasiaukojamai kovoti (ir mirti) už Tėvynės laisvę????
Per visus 24-erius Lietuvos Respublikos gyvavimo metus patriotinis, tautinis, karinis (bei fizinis) jaunimo ir visuomenės ugdymas nebuvo valdžios planuose ar bent jau vizijose. Visa tai buvo palikta TIK asmeninei tėvų ar pavienių entuziastų iniciatyvai. Vaikų, jaunimo patriotinis ugdymas vyko ir vyksta beveik kaip sovietiniais laikais – klausantis močiučių pasakojimų bei „tarp eilučių“ – suaugusiųjų pokalbiuose, na, dar kai kurie giliai motyvuoti tėvai, rizikuodami, kad jų vaikai bus išjuokti, ar bent jau nesuprasti bendraamžių ir mokytojų (nes juk tai „nemodernu“, „neprogresyvu“ ir „nemadinga“), šviečia ir auklėja savo vaikus patriotizmo ir tautiškumo dvasioje, tačiau paskutiniaisiais metais, ypač suintensyvėjus šeimos, tautos bei Lietuvos, kaip lietuvių tautos namų „dekonstrukcijai“, vien jau viešos deklaracijos apie lietuviškojo patriotizmo ugdymą, tapo „blogo tono“ ženklu. Akivaizdu, kad klausti, kaip ir kokiu būdu buvo (o ir yra) valstybiniu lygmeniu rūpinamasi būsimųjų Tėvynės gynėjų sveikata bei fiziniu lavinimusi, tiesiog naivu.
Kas buvo nuveikta per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį įvairaus plauko ir spalvų partijų, buvusių visą tą laiką valdžioje? Ką apie tai kalbėjo tas partijas aptarnaujantys politologai bei „nepriklausomi“ ekspertai? Nežinau, nes per 24-erius metus Lietuvoje NEBUVO sukurtas nė vienas valdžios finansuojamas istorinis filmas, įamžinantis pokario partizanų ir Nepriklausomybės savanorių kovas. Patriotinės organizacijos, kaip skautai, šauliai, sunyko iki įmanomai žemiausios ribos (popieriuje, aišku, viskas atrodo žymiai įspūdingiau…). Pasipriešinimo istorija, ypač svarbi tautos rezistabilumui kurti bei palaikyti, nebuvo įtraukta nei į priešmokyklines, nei mokyklines programas (pasitenkinta keliomis pamokomis), puikiai suvokiant, kad ištrynus iš ateinančių kartų atminties ir suvokimo šiuos labai svarbius tautos ir valstybės istorijos tarpsnius, palaipsniui nunyks ir bet koks tautos gebėjimas priešintis ne tik karinei intervencijai, bet , kaip sakė prof. V. Radžvilas, tiesiog išlikti globalios tautų ir valstybių kovos už vietą po Saule sąlygomis.
Ar pastatytas Vilniuje seniai planuotas visiems, žuvusiems už Tėvynės laisvę, paminklas, kurį didžiuodamiesi galėtume rodyti savo vaikams, kalbėdami apie pasiaukojimą ir kovos už Lietuvą prasmingumą? Ne. Paminklai partizanams ir savanoriams tebestatomi ir restauruojami tų pačių entuziastų rankomis ir lėšomis, dažniausiai nesulaukiant valdžios paramos. Beje, kiek dar Lietuvoje likę apleistų savanorių kapų ar paminklų, skirtų nepriklausomybės kovoms (Jieznas ir t.t.)… „Puikus“ pavyzdys priaugančiai kartai, kaip Lietuvoje gerbiami ir prisimenami tie, kurie paaukojo savo gyvybes už Tėvynės laisvę.
Galų gale, net istorinės atminties įstatymo kūrėjai buvo užsipulti tiek „moderniųjų“ istorikų, tiek tų pačių kosmopolitinių intelektualų, neva, šis įstatymas neleis rastis „kitokioms nuomonėms bei istorinių faktų traktavimams“. Taip. Bet, leiskite paklausti, jei iki šiol mūsų istorijos „grandai“ bei intelektualai viešai svarsto, ar 1918 metų Lietuvos atkūrimas nebuvo „istorinė klaida“, o savanorių bei pokario partizanų kovos buvusios beprasmiškos, kodėl nūdienos kova prieš galimą išorės priešą negalėtų tapti kiekvieno Lietuvos piliečio „teise į kitokią nuomonę“ ir kodėl tūlas pilietis turėtų rizikuoti asmenine gyvybe dėl „istorinės klaidos“? Priversite, nes kažkas parašyta Konstitucijoje? Abejoju. Kosmopolitinių intelektualų kuriama „globali tėvynė“ tuo ir yra puiki, nes leidžia be vargo išvengti praktiškai visų nepageidaujamų bei pelno nenešančių pareigų ir prievolių.
Tad ar tikrai skyrus 2, 3 ar visus 5 procentus BVP šalies gynybai, problemos bus išspręstos, ir Lietuva bus pasirengusi atsilaikyti prieš užsienio užpuolikus kelias ar keliolika savaičių savarankiškai ? Ar tiesiog vietoje dviejų išminavimo laivų atsiras keturi? O gal, kaip siūlo liberalieji inovatoriai, šalies gynybos problemą išspręskime maksimaliai išparduodami Lietuvos išteklius užsienio investuotojams, o jie, norėdami apsaugoti savo investicijas, vers užsienio vyriausybes įsikišti į bet kokį konfliktą. Paprasta ir genialu.
Esu tikras, kad problema slypi žymiai giliau ir yra labiau komplikuota (laiko perspektyvoje), nei ją norėtų matyti kosmopolitiškieji „rūpintojėliai“ bei politikai. Manau, kad reali krašto gynybos problema tikrai ne ginklų ar kitokių priemonių kiekyje, o motyvuotų patriotų, pasiryžusių efektyviai panaudoti tuos ginklus, skaičiuje bei paruošime. Pagrindiniai (bet tikrai ne visi) mano siūlymai, kaip sukurti efektyviai galinčią priešintis lietuvių tautą ir valstybę, būtų tokie:
- Gimstamumas. Neišsprendus demografinių problemų, t.y. fiziškai nykstant pačiai tautai, fizinis pasipriešinimas yra ir problemiškas ir bendrai kvestionuotinas, kaip būtinas.
- Patriotinis ugdymas – Tautinės mokyklos sukūrimas (atkūrimas);
- Fizinis rengimas (bendrasis, kaip fiziškai sveikos tautos, vystymas);
- Karinis rengimas (ar tai būtų karinis rengimas, pradedamas mokyklose, ir ar vėlesnė šauktinių kariuomenė, ar kitokios karinio rengimo rūšys – diskutuotinas klausimas), įtraukiantis kuo gausesnius visuomenės sluoksnius, leidžiantis suvokti kiekvienam piliečiui jo vietą šalies gynybos sistemoje.
Visi šie punktai yra visiškai susiję ir persipynę (tad tai išdėstyti reikėtų ratu), juos įgyvendinti reikalingas esminis valstybės politikos kurso keitimas bei esminė slinktis link tautinės valstybės kūrimo, kas šiuo metu, yra sunkiai (jei iš vis) įmanoma. Idealiu atveju, Lietuvių tautos, kaip vienintelės atsakingos už savo Tėvynę ir tai suvokiančios, sukūrimas.