Tauta ir Tėvynė » Straipsniai

Demografinė politika – tautos išlikimo garantas

Administratorius — Wed, 31 Jan 2007 15:11:07 +0000

Pastaruoju metu, tiek plačiuose visuomenės sluoksniuose, tiek tarp politikų, populiarumo susilaukė fizinio tautos išlikimo tema, ypač tai aktualu nemažėjančios emigracijos akivaizdoje, turint omeny, kad emigruoja daugiausia jauni tautiečiai. Paskutiniai statistikos duomenys neramina, vaikų darželiai bei mokyklos uždaromos taip pat neatsitiktinai – katastrofiškai mažėja jų lankytojų. Tačiau kodėl gimstamumas mažėja? Vieni teigia, ir, ko gero, jie pakankamai teisūs – pokyčiai jaunimo mąstyme, baimė ar nenoras prisiimti atsakomybę, „vakarietiškas” gyvenimo būdo paplitimas, kai pirmiausia mokslas, darbas, karjera, pinigai, na, gal po to ir šeima bei vaikas (-ai?).
Priežasčių lemiančių auginti tik vieną ar visai neturėti vaikų – daugybė, galbūt tai skambės kaip sąmokslo teorija, tačiau nemažą vaidmenį formuojant tautos pasąmonėje tam tikras nuostatas turi žiniasklaida. Žiniasklaida plačiąja prasme – jei nuosekliai peržiūrėsime reklaminius klipus, transliuojamus per visus Lietuvos televizijos kanalus, nesunkiai pastebėsime, kad „laiminga, sveika ir pasiturinti“ šeima tokia, kurioje daugiausia du vaikai, kaip taisyklė – vienas. Ir atvirkščiai, visa žiniasklaida mirgėte mirga liūdnomis istorijomis apie daugiavaikes šeimas, suprask, daug vaikų šeimoje (dažnai ne per daugiausia, nes šiuo metu daugiavaikė šeima turinti ir tris vaikus) – problemos, nelaimės, nepritekliai ir stereotipinė „asocialios” šeimos etiketė. Niekas nesiginčys, kad žiniasklaida seniai įtakoja jaunimo gyvenimą – ypač vaikų, formuoja kas madinga, o kas ne, kas sektina ir kas ne. Taigi žiniasklaida gali būti sėkmingai pasitelkta norint propaguoti daugiavaikystę bei tvirtą tautišką šeimą. Vienok, tai tik įrankis. Reikalinga neatidėliotina, reali valstybės programa kaip skatinti jaunas šeimas turėti daugiau vaikų.
„Sausas” pasiūlymas gerinti gimstamumo rodiklius, apeliuojant į jaunų šeimų patriotinius jausmus – bergždžias. Autoriaus nuomone, tai turėtų būti kompleksinis, ilgalaikis gausios tautinės šeimos formavimo planas, susidedantis iš kelių etapų vykdomų vienu metu:
1. Finansinis – ekonominis. Tai plano dalis nukreipta į vidutinės klasės formavimą, kuris galėtų vykti jau patikrintais būdais – daliniu paskolos būstui kompensavimu gimus vienam ir kiekvienam paskesniam vaikui. Taip būtų išvengta tikrai asocialių „šeimų” finansavimo bei šelpimo mokesčių mokėtojų pinigais, kadangi tokios „šeimos” tikrai neima paskolų būstui įsigyti. Šiuo metu siūlomas vienkartinės išmokos gimus vaikui padidinimas 250 Lt. yra juokingas – vaikas ne akvariumo žuvytė, ir , kaip žinia, būtent vidutinė klasė yra kuriančioji bet kurios tautos dalis.
Taip pat reali galimybė remti gimstamumą – pajamų mokesčio dirbančiam tėvui bei motinai mažinimas gimus vienam, ir proporcingai kiekvienam paskesniam vaikui. Tai vėl įgalintų skatinti gimdyti būtent tikslinę tautos dalį, dirbančią ir mokančią mokesčius į valstybės biudžetą, išvengiant asocialų šelpimo, o galbūt taip dalį jų priverčiant imtis darbo (kas , aišku, mažai tikėtina).
Lietuvos derybininkams neišsiderėjus (tiksliau – nesiderėjus) dėl sumažinto PVM taikymo vaikiškoms prekėms, valstybės reikalu turėtų būti kompensavimo sistemos sukūrimas šias prekes vartojančioms šeimoms – taip pat įmanoma per pajamų mokesčio mažinimą.
2. Sveikatos priežiūros. Šiuo metu egzistuojanti sveikatos priežiūros bazė, ypač susijusi su mūsų nagrinėjamu klausimu, yra apverktina. Vilniuje nėra normalių, vakarietiško lygio gimdymo namų, gerintina neišnešiotų bei kitų kūdikių priežiūra ir gydymas, neturėtų būti taupoma naujausių sveikatos priežiūros technologijų sąskaita.
Dirbtinis apvaisinimas daugelyje valstybių jau tapęs norma, padedantis susilaukti vaikų daugeliui šeimų, Lietuvoje vis dar yra tabu. Autoriaus nuomone, toks dalykas turėtų būti Lietuvoje sunormintas ir įteisintas, turint omeny, kiek lietuviškų šeimų sumoka didelius pinigus užsienio laboratorijoms ir medikams, kad tik susilauktų vaikelio.
3. Įvaizdžio kūrimas. Šiame etape, manau, galėtų būti pasitelkti kad ir tokie , neabejotinai turintys didelį autoritetą jaunimo tarpe lietuviai, kaip Virgilijus Alekna bei Arvydas Sabonis – sportininkai garsinantys Lietuvą, sukūrę tautiškas šeimas bei turintys ne po vieną vaiką. Taip pat kai kurie muzikantai ir t.t. Autoritetų formuojama nuomonė, turėtų tikrai nemažą teigiamą įtaką tautinių šeimų kūrimuisi bei gausinimui. Šiame etape didžiausią vaidmenį turėtų žiniasklaida – šviečiamosios, gausias lietuviškas šeimas rodančios iš pozityvios pusės laidos bei straipsniai (greičiausiai – užsakomieji), galėtų turėti ilgalaikį teigiamą poveikį gimstamumo augimui.
4. Kultūrinis – šviečiamasis. Ko gero pati sunkiausia plano dalis, kadangi čia turėtų būti įjungta visa mokymo įstaigų grandinė (tik reformuota tautinės mokyklos pagrindu), sveikatos priežiūros įstaigos ir t.t. Turėtų būti nuo paauglystės diegiama pagarba motinystei bei tėvystei, aukštinama daugiavaikių šeimų tradicija, prižiūrima seksualinė jaunimo sveikata ir pan. Juolab, kad dar tik prieš penkiasdešimt metų, nemaža dalis mūsų tėvų kartos augo pakankamai gausiose lietuviškose šeimose (turiu omeny daugiau kaip du vaikus turinčias šeimas), taip, kad gausi šeima – ne dirbtinė ar visiškai nauja tradicija Lietuvoje, tiesiog jai reikalingas antrasis kvėpavimas, prie to galėtų prisidėti ir bažnyčia, nors ir praradusi buvusias pozicijas visuomeniniame gyvenime.
Turi būti įdiegta efektyvi šviečiamoji – mokomoji nemokamų kursų jaunoms besilaukiančioms šeimoms sistema, kurių metu būtų reali galimybė šviesti jaunas šeimas ir tam tikrame ideologiniame lygmenyje – akcentas – tautinė šeima (tautiniai vaikų vardai, jiems diegiamos vertybės ir t.t.).

Be abejo, tai tikrai ne visos priemonės demografinei politikai vystyti, taip pat neatlikti ekonominiai skaičiavimai, kiek tokios priemonės galėtų kainuoti, ypač jas taikant ilgalaikei strategijai.
Kalbant apie gausias šeimas, ko gero vykęs pavyzdys būtų amerikiečiai, būtent jų vidutinė klasė. Ten kiekvienas naujas visuomenės narys yra suvokiamas kaip potencialus vartotojas (sąvoka, turinti teigiamą prasmę), todėl tiek pavieniai verslininkai, tiek verslo visuomenė yra suinteresuota gausiomis amerikietiškomis šeimomis. Netgi jei pažiūrėsime į amerikietiškus serialus, pamatysime, kad veikiančioje šeimoje yra, kaip taisyklė, trys vaikai. Pasakojama, kad jei šeima turi vieną vaiką, ji pasmerkta amžinam pasiaiškinimui prieš kaimynus ir t.t. kodėl jų šeimoje tik vienas vaikas.
Kitas neblogas pavyzdys yra Izraelis – kur valstybės vykdoma demografinė politika, be abejonės, yra savanaudiška (kiekvienas žmogus yra ir būsimas kareivis), tačiau pakankamai sėkminga (būtent Izraelyje yra kompensuojama dalis būsto paskolos gimus vaikams).
Kalbant apie demografinę politiką, dar reikia prisiminti, kad paskutiniaisiais dešimtmečiais lietuvių etninės-kalbinės ribos siaurėja ir traukiasi. Viena vertus – tai kultūrinė (asimiliacija) pasekmė, tačiau nepaneigiama ir demografinė – lietuviai tiesiog išmiršta. Tokios negatyvios tendencijos matomos tiek okupuotame Seinų krašte, tiek šiaurės rytiniuose regionuose, ypač tuose, kurie yra likę už dabartinės LR sienos. Lieka lietuviški kaimų pavadinimai, lietuviškos pavardės antkapiuose – o lietuvių nebėra. Ši minorinė gaida ne šiaip. Mažėjant tautai, natūraliai mažėja jos rezistabilumas kultūrinėms, kitų tautų įtakoms ir tiesiog paprasčiausias fizinis atsparumas išorinėms ar vidinėms griaunamosioms jėgoms, prarandamas ekonominis – politinis (karinis taip pat) svoris tarptautinėje arenoje. Ilgalaikės tautinės politikos vykdymas šalies viduje neįmanomas be gausių ir augančių tautinių resursų.
Suprantama , kad bet kokios programos yra pasmerktos nesėkmei, jei jaunos šeimos tiesiog nejaus vidinio poreikio turėti daugiau nei vieną vaiką, ir tiesiog naivu tikėtis, kad vaikai bus gimdomi vien tik dėl finansinių – ekonominių paskatų , ar kad tai reikalinga tautos išlikimui. Belieka tikėtis, kad valstybės vyrai ne vien tik kalbės, bet ir žengs realius žingsnius demografinei situacijai Lietuvoje gerinti.

Rokas Kepežinskas

Išsivaikščiojusiems sugrįžti

Administratorius — Wed, 31 Jan 2007 15:04:47 +0000

Statistikos departamentas paskelbė, kad per 2005 metus iš Lietuvos oficialiai emigravo virš 16 tūkstančių gyventojų. Manoma, kad realiai emigravo 2 – 3 kartus daugiau, t.y. apie 40 tūkstančių. Nuo nepriklausomybės atgavimo pradžios emigravo virš 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų – beveik kas dešimtas Lietuvos gyventojas. Įspūdingi skaičiai. Apie priežastis kalbėta ir kalbama be galo daug – kokios jos? Pagrindinė nurodoma kaip ekonominė, manau, taip ir yra, tačiau čia esama ir kitokių dalykų – kultūrinių ir, pavadinkime, asmeninių kompleksų bei provincialios „mados”, tą dalinai patvirtina emigracija iš Latvijos bei Estijos, kur emigrantų srautai keliasdešimt kartų mažesni, nors pragyvenimo lygis ne taip jau ir skiriasi. Pavyzdžiui, kai kurie jaunuoliai dar besimokydami mokykloje pareiškia, kad norėtų emigruoti, nes neva, čia nėra ką veikti, nemato perspektyvų ir t.t. Ar tik ne savo tėvų, išvargintų betvarkės Lietuvoje, žodžius kartoja? Galbūt, vienok problemų, skatinančių Lietuvos išsivaikščiojimą, tikrai nestinga.
Lietuviai emigruoja ieškodami tiesiog skalsesnio kąsnio, platesnių galimybių profesinėje srityje, kaip mokslininkai ar muzikantai, užtikrintesnio rytojaus sau ir savo vaikams ar tiesiog neradę čia savo vietos po saule – žmonės nebegali laukti, jie ieško trumpesnių ir greitesnių kelių, net jei dėl to tenka palikti (bent trumpam) savo Tėvynę.
Niekaip negalima paneigti ir kai kuriems tautiečiams „madingo” išvykimo į svečias šalis vien tik dėl to, kad ten neva „geriau”, kaip padarė ne vienas mūsų žymus krepšininkas, visokeriopai bandantis atsikratyti savųjų kompleksų, nors Lietuvoje jis tikrai vargo nematė.
Vienas pagrindinių klausimų, neduodančių ramybės visiems, kuriems emigravusieji ne vien pigi darbo jėga, bet ir tautiečiai, tautos ateitis – ar jie sugrįš? Ko gero, šiame klausime ir glūdi skaudžiausia problema – kas bus, jei dauguma negrįš, „apaugs” užsienyje paskolomis namams, verslui, ten sukurs šeimas, ten gims vaikai, kurie augs kitoje aplinkoje ir, greičiausia, nutautės bei asimiliuosis (kaip tai atsitiko daugumai pokario emigrantų vaikų bei anūkų). Tai pesimistinis variantas. Optimistai pasakys – dauguma sugrįš, investuos čia savo uždirbtus pinigus, parsiveš šeimas ir vaikus, sėkmingai įskiepiję jiems Tėvynės meilę bei lietuvybę. Tiesą pasakius, bus visaip. Kaip, kada ir kokiomis proporcijomis – parodys ateitis.
Dabar labai daug priklauso nuo mūsų – tų, kurie liko Lietuvoje, kuria ir dirba, augina šeimas, renka Seimą – rimtos priemonės jei nesustabdytų, tai bent sumažintų išvažiuojančiųjų srautą.
Ekonominės priemonės. Smulkaus ir vidutinio verslo aplinkos gerinimas. Oficialiai deklaruojama, kad Lietuvos ekonominiai rodikliai, tiek gyvenimas nepaliaujamai gerėja, tačiau ekonominių (kultūrinių) emigrantų nemažėja. Kodėl? Manau, pati didžiausia klaida – strateginės pastangos sukurti „kuo daugiau darbo vietų”, vietoje to, kad skatinti lietuvius patiems susikurti smulkius verslus, įtraukti į juos šeimos narius, stengtis patiems imtis atsakomybės už savo likimą. Aišku, tam buvo ir yra reikalinga įstatyminė bazė – žymios mokesčių lengvatos pradedančiam smulkiam verslui, savalaikė ir esminė pagalba iš valstybinių institucijų apmokant, patariant pradedantiems verslininkams ir t.t. – kaip tai daroma Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitose valstybėse, kuriose, beje, nemažai tautiečių susikūrė savo šeimos verslus, taip paneigdami mitą, kad emigruoja tik nevykėliai ir tinginiai. Iš esmės pasikeitus Lietuvoje net ne pragyvenimo lygiui, o bent jau galimybėms pradėti bei vystyti savo verslą, manau, dalį tautiečių įtikins pasilikti Lietuvoje, o kitus sugrįžti.
Dvigubo apmokestinimo panaikinimas. Šiuo metu galiojanti sistema (nors pastarosiomis dienomis kaip tik kalbama apie jos panaikinimą), kai Airijoje ar kitur legaliai uždirbtos pajamos (ten jau kartą apmokestintos), dar kartą apmokestinamos Lietuvoje – absurdiška. Ji turi būti nedelsiant panaikinta, taip paskatinant tautiečius grįžti į Lietuvą, investuoti čia savo uždirbtus pinigus ir prisidėti prie Tėvynės gerovės kėlimo.
„Dėmesio” priemonės. Taip įvardinau priemones, kurios turėtų būti skirtos naujai besikuriančioms lietuvių bendruomenėms (diasporoms) užsienyje, kadangi jei tautiečiai užsienyje jaučia poreikį burtis tautiniu pagrindu, kuria sekmadienines mokyklas savo vaikams, dalyvauja rinkimuose, vadinasi jie greičiausiai ketina grįžti į Tėvynę kartu su savo vaikais. Tie kurie tokių minčių neturi, kuria mišrias šeimas ir staigiai ištirpsta svetimųjų jūroje. Valstybė privalo maksimaliai rūpintis tokių bendruomenių parama – aprūpinti mokymo priemonėmis, galbūt finansuoti sekmadienines ar pagelbėti steigiant pagrindines mokyklas gausiai tautiečių gyvenamosiose vietovėse, aišku, ne etninėse žemėse gyvenančių lietuvių sąskaita. Lietuvių sutelkimas, neleidžiant atitrūkti nuo gimtinės reikalų, kad ir kur jie būtų, turėtų tapti Lietuvos interesu.
Ne paslaptis, kad tokias ir panašias priemones gali užtikrinti tik supratingos valdžios institucijos, mąstančios, kuriančios ir dirbančios tautos klestėjimo labui. Prie jų atsiradimo, pakankamai sėkmingai gali prisidėti ir tie patys emigravę tautiečiai, aktyviai dalyvauti rinkimuose, remdamiesi bendruomenėmis įtakoti tiek Lietuvos viešąjį, tiek politinį gyvenimą. Taip, veikdami išvien, sugebėsime sukurti tokią Lietuvą, iš kurios nebesinorės išvažiuoti, ir, tikėkimės, jau greitai ir mūsų prezidentūros lange įsižiebs simbolinė žvakė, kviečianti grįžti namo savo sūnus ir dukras, neleisianti pasiklysti svetimuose ūkuose…

Rokas Kepežinskas