„Geležinio Vilko“ kovotojams atminti

2009-iesiems einant į pabaigą, Lietuvos istorijos mokslas ir visi, neabejingi mūsų tautos kovoms už Laisvę ir Nepriklausomybę, sulaukė išsamiai parengtos alytiškio kraštotyrininko Gintaro Lučinsko knygos ,,Pogrindinė ,,Geležinio vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940-1941)“.
Šios knygos reikšmę gražiausiai ir taikliausiai galima apibūdinti prof. Onos Voverienės žodžiais: ,,Kiekvienas pastatytas paminklas, kiekviena parašyta knyga laisvės kovotojų atminimui – yra veiksmas, įtvirtinantis Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Ir kuo tokių atminimo ženklų bus daugiau, tuo mūsų valstybė bus tvirtesnė ir tautos žmonių dvasia stipresnė ir galingesnė“.
Doc. dr. Sigitas Jegelevičius, pristatydamas šią knygą, rašo: ,,Knygos autorius naujam gyvenimui prikėlė daugumą 1940–1941 m. antisovietiniame pogrindyje sėkmingai veikusios ,,Geležinio Vilko“ Lietuvos partizanų organizacijos narių, kuriuos sovietinėje praeityje mėginta nugramzdinti užmarštin, kaip ir kitus kovotojus už tautos laivę, už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Galima laikyti, kad iš esmės tuo užbaigtas Henriko Rimkaus (a.a. alytiškis istorikas – L. S.) kitados pradėtas darbas, nors tolesnėms paieškoms, tyrimams, interpretacijoms, prielaidoms formaliai nėra ribų“.
Net 320 puslapių knygoje yra šeši skyriai, kuriuose pateiktas knygos autoriaus sudarytas organizacijos narių vardynas ir patys svarbiausi faktai iš jų biografijų. Septynių ,,Geležinio Vilko“ kovotojų: Gedimino Balčiaus, Petro Karkausko, Jono Perlio, Jono Prieskienio, Vinco Stanišausko, Bernardo Vadeikos ir Petro Zajankausko veikla aprašyta apybraižose. Atskirame skyriuje išspausdinti pačių kovotojų, jų artimųjų atsiminimai. Knygoje publikuojama poeto Boleslovo Mačionio 1940–1941 m. kūryba bei kito ,,Geležinio vilko“ organizacijos nario Vytauto Petružio sukurta daina ,,Trys tankistai“.
Į knygą sudėti ir įvairių autorių anksčiau jau publikuoti straipsniai apie pogrindinę ,,Geležinio Vilko“ organizaciją.
Dar vienas reikšmingas G. Lučinsko darbas, atliktas rengiant šią knygą – iš rusų kalbos paties autoriaus išversti archyviniai dokumentai.
Ši kruopštaus kraštotyrininko parengta knyga – tai paminklas buvusiems užmarštyje žmonėms, kovojusiems už savo valstybę. ,,Geležiniam Vilkui“ priklausė ne tik priesaiką Tėvynei davę atsargos karininkai, šauliai, tautininkai, jaunalietuviai, bet ir daug jaunimo.
Ši knyga atskleidžia ir dar iki šiol nenagrinėtą Alytuje veikusios Žemės ūkio mokyklos istorijos puslapį: daug jos auklėtinių kartu su mokytojais dalyvavo pogrindinėje veikloje. Ir tai parodo, koks pilietiškai brandus jaunimas augo Dzūkijos kaimuose ir miesteliuose. Pogrindininkams padėjo jų šeimų nariai, draugai, pažįstami, juk atsišaukimus reikėjo ir spausdinti, ir platinti, o lietuviškas trispalves – pasiūti. Dzūkai tikrai nenorėjo Stalino saulės, nuo pat pirmųjų okupacijos dienų priešinosi sovietinei valdžiai. Pirmųjų Lietuvos kovotojų likimai parodo milžinišką pasipriešinimo kovos mastą ir nežabotą okupantų žiaurumą. Deja, sovietų okupantus pakeitę fašistai pasižymėjo tokiu pačiu žiaurumu ir sušaudė ne vieną pogrindžio dalyvį.
Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, iš kurių pačios vertingiausios tos, kuriose įsiamžino tarpukario žmonės: inteligentiški, gražūs, laimingi, bet yra fotografijų, parodančių kitą žmonių gyvenimo pusę – epizodus iš lagerių, tremties vietų, kur kovotojai patyrė žiaurius kankinimus.
Leidinys išleistas 500 egz. tiražu, jo leidybą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Alytaus miesto savivaldybė, Lietuvių sąjunga „Tauta ir Tėvynė“ bei kiti rėmėjai. Viršelio piešinio autorius – Leonas Žukauskas.

Laima Stankevičiūtė

Šios knygos reikšmę gražiausiai ir taikliausiai galima apibūdinti prof. Onos Voverienės žodžiais: ,,Kiekvienas pastatytas paminklas, kiekviena parašyta knyga laisvės kovotojų atminimui – yra veiksmas, įtvirtinantis Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Ir kuo tokių atminimo ženklų bus daugiau, tuo mūsų valstybė bus tvirtesnė ir tautos žmonių dvasia stipresnė ir galingesnė“.

Doc. dr. Sigitas Jegelevičius, pristatydamas šią knygą, rašo: ,,Knygos autorius naujam gyvenimui prikėlė daugumą 1940–1941 m. antisovietiniame pogrindyje sėkmingai veikusios ,,Geležinio Vilko“ Lietuvos partizanų organizacijos narių, kuriuos sovietinėje praeityje mėginta nugramzdinti užmarštin, kaip ir kitus kovotojus už tautos laivę, už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Galima laikyti, kad iš esmės tuo užbaigtas Henriko Rimkaus (a.a. alytiškis istorikas – L. S.) kitados pradėtas darbas, nors tolesnėms paieškoms, tyrimams, interpretacijoms, prielaidoms formaliai nėra ribų“.

Net 320 puslapių knygoje yra šeši skyriai, kuriuose pateiktas knygos autoriaus sudarytas organizacijos narių vardynas ir patys svarbiausi faktai iš jų biografijų. Septynių ,,Geležinio Vilko“ kovotojų: Gedimino Balčiaus, Petro Karkausko, Jono Perlio, Jono Prieskienio, Vinco Stanišausko, Bernardo Vadeikos ir Petro Zajankausko veikla aprašyta apybraižose. Atskirame skyriuje išspausdinti pačių kovotojų, jų artimųjų atsiminimai. Knygoje publikuojama poeto Boleslovo Mačionio 1940–1941 m. kūryba bei kito ,,Geležinio vilko“ organizacijos nario Vytauto Petružio sukurta daina ,,Trys tankistai“.

Į knygą sudėti ir įvairių autorių anksčiau jau publikuoti straipsniai apie pogrindinę ,,Geležinio Vilko“ organizaciją.

Dar vienas reikšmingas G. Lučinsko darbas, atliktas rengiant šią knygą – iš rusų kalbos paties autoriaus išversti archyviniai dokumentai.

Ši kruopštaus kraštotyrininko parengta knyga – tai paminklas buvusiems užmarštyje žmonėms, kovojusiems už savo valstybę. ,,Geležiniam Vilkui“ priklausė ne tik priesaiką Tėvynei davę atsargos karininkai, šauliai, tautininkai, jaunalietuviai, bet ir daug jaunimo.

Ši knyga atskleidžia ir dar iki šiol nenagrinėtą Alytuje veikusios Žemės ūkio mokyklos istorijos puslapį: daug jos auklėtinių kartu su mokytojais dalyvavo pogrindinėje veikloje. Ir tai parodo, koks pilietiškai brandus jaunimas augo Dzūkijos kaimuose ir miesteliuose. Pogrindininkams padėjo jų šeimų nariai, draugai, pažįstami, juk atsišaukimus reikėjo ir spausdinti, ir platinti, o lietuviškas trispalves – pasiūti. Dzūkai tikrai nenorėjo Stalino saulės, nuo pat pirmųjų okupacijos dienų priešinosi sovietinei valdžiai. Pirmųjų Lietuvos kovotojų likimai parodo milžinišką pasipriešinimo kovos mastą ir nežabotą okupantų žiaurumą. Deja, sovietų okupantus pakeitę fašistai pasižymėjo tokiu pačiu žiaurumu ir sušaudė ne vieną pogrindžio dalyvį.

Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, iš kurių pačios vertingiausios tos, kuriose įsiamžino tarpukario žmonės: inteligentiški, gražūs, laimingi, bet yra fotografijų, parodančių kitą žmonių gyvenimo pusę – epizodus iš lagerių, tremties vietų, kur kovotojai patyrė žiaurius kankinimus.

Leidinys išleistas 500 egz. tiražu, jo leidybą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Alytaus miesto savivaldybė, Lietuvių sąjunga „Tauta ir Tėvynė“ bei kiti rėmėjai. Viršelio piešinio autorius – Leonas Žukauskas.

Laima Stankevičiūtė

Visiems, kurie neabejingi Lietuvos istorijai, ypač pokario kovoms, siūlome būtinai aplankyti Obelių muziejų.

Rokiškio rajonas, Obeliai, tel. 8- 458 78825