1944 m. lapkričio mėn. įstojo į NKVD operatyvininkų mokyklą Vilniuje, kurią po metų baigė. 1945 m. gruodžio mėn. buvo paskirtas Vilkaviškio r., Gražiškių vls. operatyviniu įgaliotiniu.

1946 m. kovo mėn. užmezgė ryšius su Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanais. 1947 m. sausio mėn. pirmomis dienomis, turėdamas žinių apie gręsiantį suėmimą, pasitraukė pas partizanus, davė priesaiką ir tapo partizanu, slapyvardžiu Vėjas.

1947 m. mūšyje su okupantais, A. Ambrulevičius sunkiai sužeistas ir suimtas. Nuteistas 25 m. lagerio ir 5 m. tremties, 5 m. atimtos pilietinės teisės. Kalėjo sovietų lageriuose

Grįžęs tęsė lietuvybės misiją – savo bute Alytuje, savo lėšomis kūrė istoriškai svarbias skulptūras. Sukūrė ir dzūkams tiesiog padovanojo arba perdavė už nedidelį atlygį: „Motinos Tremtinės“, „Motinos Tėvynės“ ir Domininko Jėčio–Ąžuolio (Alytuje), Emilijos Pliaterytės (Lazdijų r., Kapčiamiestyje), Švč. Marijos (Prienų r., Balbieriškyje), „Mokytojo“ (Prienų r., Žiūronių k.), Petro Perkumo (Kretingos r., Darbėnuose), Šv. Kazimiero (Varėnos r., Merkinėje). Už „Motinos tremtinės“ skulptūrą (2004 m. liepos 16 d. vandalai ją nuvertė ir sudaužė)

A. Ambrulevičius – unikali asmenybė Lietuvos istorijoje. Tai vienintelis kadrinis sovietų saugumo karininkas, tapęs laisvės kovotoju. Kybartuose, turgaus aikštėje, buvo pastatytos net kartuvės viešai jį pakarti. Ir kažin ar daug pasaulyje menininkų, drožinėjusių dirbinius iš savo paties kaulų?

1998 Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija suteikė jam kario savanorio statusą.

2008 m. lapkričio mėn. išleista A. Ambrulevičiaus prisiminimų knyga „Kelio atgal nėra“. Autorius aprašęs savo gyvenimą nuo vaikystės iki mūsų dienų, buvo tvirtai įsitikinęs, kad aukotis už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę  - šventa kiekvieno padoraus lietuvio pareiga: „Ga­li­ma sa­ky­ti, iš­lie­jau vi­są sa­vo krau­ją Su­val­ki­jos ly­gu­mo­se. Te­bū­nie pa­mo­ka mū­sų bręs­tan­čiam jau­ni­mui, kad au­ko­tis už Lie­tu­vos lais­vę ir ne­pri­klau­so­my­bę yra šven­ta kiek­vie­no padoraus lie­tu­vio pa­rei­ga. Pa­au­ko­tas mū­sų jau­nų par­ti­za­nų krau­jas te­bū­nie įra­šy­tas į mū­sų is­to­ri­jos la­pą kaip šven­ta ko­va, už ku­rią au­ko­jo­si ir de­šim­tys tūks­tan­čių gy­vy­bių bu­vo pa­gul­dy­ta ant Lie­tu­vos lais­vės au­ku­ro“….

Ilsėkis ramybėje, didžiavyri.

Tuo pačiu atradome nemažai veiklos ateičiai – kapai, žūties vietos apleistos, daug kur neprižiūrimos.

2009 metų pabaigoje ir  2010 metų pradžioje, pasirodė R.Kauniečio sudarytos, jau septintosios dalies, dvi knygos, į kurias sudėti skirtingo laikmečio ir įvairių kategorijų laisvės kovotojų prisiminimai. Jose skirta vietos ir neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvių prisiminimams, yra pasakojimų iš lagerių gyvenimo. Be to, šiose knygose savo atsiminimus publikuoja Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos laisvės kovotojai. Šioje (VII) dalyje plačiau nušviečiama ne tik laisvės kovotojų, bet ir sovietų okupacinių struktūrų veikla, pateikiama dalis archyvinės medžiagos apie MGB agentų, agentų smogikų veiklą įvairiuose Lietuvos regionuose. Tad šios knygos dėl įvairaus jų turinio buvo pavadintos “Laisvės kovotojų prisiminimai”, nors jos – serijos “Aukštaitijos partizanų prisiminimai” tęsinys.

Šiais metais pasirodė (leidykla Vox Altera), ko gero, vienos geriausių knygų apie Žiemos karą 1939-1940, išleistos dar 1973 m. (autoriai Eloise Engle ir Lauri Paananen) vertimas į lietuvių kalbą. Joje gyvai ir įdomiai aprašomi Žiemos karo įvykiai, daug citatų tiek iš suomių, tiek iš sovietų veteranų prisiminimų. Tikrai ne sausa, lengvai skaitoma (nors kai kur vertimas iš anglų kalbos prastokas, neatitinka originale pateiktų terminų ir pan.) ir daug informacijos pateikianti knyga.

„Geležinio Vilko“ kovotojams atminti

2009-iesiems einant į pabaigą, Lietuvos istorijos mokslas ir visi, neabejingi mūsų tautos kovoms už Laisvę ir Nepriklausomybę, sulaukė išsamiai parengtos alytiškio kraštotyrininko Gintaro Lučinsko knygos ,,Pogrindinė ,,Geležinio vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940-1941)“.
Šios knygos reikšmę gražiausiai ir taikliausiai galima apibūdinti prof. Onos Voverienės žodžiais: ,,Kiekvienas pastatytas paminklas, kiekviena parašyta knyga laisvės kovotojų atminimui – yra veiksmas, įtvirtinantis Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Ir kuo tokių atminimo ženklų bus daugiau, tuo mūsų valstybė bus tvirtesnė ir tautos žmonių dvasia stipresnė ir galingesnė“.
Doc. dr. Sigitas Jegelevičius, pristatydamas šią knygą, rašo: ,,Knygos autorius naujam gyvenimui prikėlė daugumą 1940–1941 m. antisovietiniame pogrindyje sėkmingai veikusios ,,Geležinio Vilko“ Lietuvos partizanų organizacijos narių, kuriuos sovietinėje praeityje mėginta nugramzdinti užmarštin, kaip ir kitus kovotojus už tautos laivę, už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Galima laikyti, kad iš esmės tuo užbaigtas Henriko Rimkaus (a.a. alytiškis istorikas – L. S.) kitados pradėtas darbas, nors tolesnėms paieškoms, tyrimams, interpretacijoms, prielaidoms formaliai nėra ribų“.
Net 320 puslapių knygoje yra šeši skyriai, kuriuose pateiktas knygos autoriaus sudarytas organizacijos narių vardynas ir patys svarbiausi faktai iš jų biografijų. Septynių ,,Geležinio Vilko“ kovotojų: Gedimino Balčiaus, Petro Karkausko, Jono Perlio, Jono Prieskienio, Vinco Stanišausko, Bernardo Vadeikos ir Petro Zajankausko veikla aprašyta apybraižose. Atskirame skyriuje išspausdinti pačių kovotojų, jų artimųjų atsiminimai. Knygoje publikuojama poeto Boleslovo Mačionio 1940–1941 m. kūryba bei kito ,,Geležinio vilko“ organizacijos nario Vytauto Petružio sukurta daina ,,Trys tankistai“.
Į knygą sudėti ir įvairių autorių anksčiau jau publikuoti straipsniai apie pogrindinę ,,Geležinio Vilko“ organizaciją.
Dar vienas reikšmingas G. Lučinsko darbas, atliktas rengiant šią knygą – iš rusų kalbos paties autoriaus išversti archyviniai dokumentai.
Ši kruopštaus kraštotyrininko parengta knyga – tai paminklas buvusiems užmarštyje žmonėms, kovojusiems už savo valstybę. ,,Geležiniam Vilkui“ priklausė ne tik priesaiką Tėvynei davę atsargos karininkai, šauliai, tautininkai, jaunalietuviai, bet ir daug jaunimo.
Ši knyga atskleidžia ir dar iki šiol nenagrinėtą Alytuje veikusios Žemės ūkio mokyklos istorijos puslapį: daug jos auklėtinių kartu su mokytojais dalyvavo pogrindinėje veikloje. Ir tai parodo, koks pilietiškai brandus jaunimas augo Dzūkijos kaimuose ir miesteliuose. Pogrindininkams padėjo jų šeimų nariai, draugai, pažįstami, juk atsišaukimus reikėjo ir spausdinti, ir platinti, o lietuviškas trispalves – pasiūti. Dzūkai tikrai nenorėjo Stalino saulės, nuo pat pirmųjų okupacijos dienų priešinosi sovietinei valdžiai. Pirmųjų Lietuvos kovotojų likimai parodo milžinišką pasipriešinimo kovos mastą ir nežabotą okupantų žiaurumą. Deja, sovietų okupantus pakeitę fašistai pasižymėjo tokiu pačiu žiaurumu ir sušaudė ne vieną pogrindžio dalyvį.
Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, iš kurių pačios vertingiausios tos, kuriose įsiamžino tarpukario žmonės: inteligentiški, gražūs, laimingi, bet yra fotografijų, parodančių kitą žmonių gyvenimo pusę – epizodus iš lagerių, tremties vietų, kur kovotojai patyrė žiaurius kankinimus.
Leidinys išleistas 500 egz. tiražu, jo leidybą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Alytaus miesto savivaldybė, Lietuvių sąjunga „Tauta ir Tėvynė“ bei kiti rėmėjai. Viršelio piešinio autorius – Leonas Žukauskas.

Laima Stankevičiūtė

Šios knygos reikšmę gražiausiai ir taikliausiai galima apibūdinti prof. Onos Voverienės žodžiais: ,,Kiekvienas pastatytas paminklas, kiekviena parašyta knyga laisvės kovotojų atminimui – yra veiksmas, įtvirtinantis Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Ir kuo tokių atminimo ženklų bus daugiau, tuo mūsų valstybė bus tvirtesnė ir tautos žmonių dvasia stipresnė ir galingesnė“.

Doc. dr. Sigitas Jegelevičius, pristatydamas šią knygą, rašo: ,,Knygos autorius naujam gyvenimui prikėlė daugumą 1940–1941 m. antisovietiniame pogrindyje sėkmingai veikusios ,,Geležinio Vilko“ Lietuvos partizanų organizacijos narių, kuriuos sovietinėje praeityje mėginta nugramzdinti užmarštin, kaip ir kitus kovotojus už tautos laivę, už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Galima laikyti, kad iš esmės tuo užbaigtas Henriko Rimkaus (a.a. alytiškis istorikas – L. S.) kitados pradėtas darbas, nors tolesnėms paieškoms, tyrimams, interpretacijoms, prielaidoms formaliai nėra ribų“.

Net 320 puslapių knygoje yra šeši skyriai, kuriuose pateiktas knygos autoriaus sudarytas organizacijos narių vardynas ir patys svarbiausi faktai iš jų biografijų. Septynių ,,Geležinio Vilko“ kovotojų: Gedimino Balčiaus, Petro Karkausko, Jono Perlio, Jono Prieskienio, Vinco Stanišausko, Bernardo Vadeikos ir Petro Zajankausko veikla aprašyta apybraižose. Atskirame skyriuje išspausdinti pačių kovotojų, jų artimųjų atsiminimai. Knygoje publikuojama poeto Boleslovo Mačionio 1940–1941 m. kūryba bei kito ,,Geležinio vilko“ organizacijos nario Vytauto Petružio sukurta daina ,,Trys tankistai“.

Į knygą sudėti ir įvairių autorių anksčiau jau publikuoti straipsniai apie pogrindinę ,,Geležinio Vilko“ organizaciją.

Dar vienas reikšmingas G. Lučinsko darbas, atliktas rengiant šią knygą – iš rusų kalbos paties autoriaus išversti archyviniai dokumentai.

Ši kruopštaus kraštotyrininko parengta knyga – tai paminklas buvusiems užmarštyje žmonėms, kovojusiems už savo valstybę. ,,Geležiniam Vilkui“ priklausė ne tik priesaiką Tėvynei davę atsargos karininkai, šauliai, tautininkai, jaunalietuviai, bet ir daug jaunimo.

Ši knyga atskleidžia ir dar iki šiol nenagrinėtą Alytuje veikusios Žemės ūkio mokyklos istorijos puslapį: daug jos auklėtinių kartu su mokytojais dalyvavo pogrindinėje veikloje. Ir tai parodo, koks pilietiškai brandus jaunimas augo Dzūkijos kaimuose ir miesteliuose. Pogrindininkams padėjo jų šeimų nariai, draugai, pažįstami, juk atsišaukimus reikėjo ir spausdinti, ir platinti, o lietuviškas trispalves – pasiūti. Dzūkai tikrai nenorėjo Stalino saulės, nuo pat pirmųjų okupacijos dienų priešinosi sovietinei valdžiai. Pirmųjų Lietuvos kovotojų likimai parodo milžinišką pasipriešinimo kovos mastą ir nežabotą okupantų žiaurumą. Deja, sovietų okupantus pakeitę fašistai pasižymėjo tokiu pačiu žiaurumu ir sušaudė ne vieną pogrindžio dalyvį.

Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, iš kurių pačios vertingiausios tos, kuriose įsiamžino tarpukario žmonės: inteligentiški, gražūs, laimingi, bet yra fotografijų, parodančių kitą žmonių gyvenimo pusę – epizodus iš lagerių, tremties vietų, kur kovotojai patyrė žiaurius kankinimus.

Leidinys išleistas 500 egz. tiražu, jo leidybą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Alytaus miesto savivaldybė, Lietuvių sąjunga „Tauta ir Tėvynė“ bei kiti rėmėjai. Viršelio piešinio autorius – Leonas Žukauskas.

Laima Stankevičiūtė